Man 35 metai. Kai buvau visai dar mažas vaikas, prasidėjo mano sunkios ligos istorija, kuri siaubingai pakeitė visą mano gyvenimą.

Būdamas visai dar mažas berniukas, gal 7 ar 8 metų,  aš pastebėjau, kad mano odoje atsirado bėrimų, kažkokių odos pakitimų, paraudimų, sukietėjimų, jie tai atsirasdavo, tai pranykdavo. Oda pleiskanodavo, paraudusios vietos nuolat niežėdavo. Bėrimai buvo ryškiausi ant alkūnių bei kelienių, Visa tai kėlė nemažai rūpesčių, nuolat teko naudoti įvairiausius tepalus ir saugotis nuo odos pažeidimų. Odos bėrimai truko iki man sukako 12 – 13 metų.  Tada netikėtai pasireiškė kojų pirštų ir kulno skausmai, kurie kartais padidėdavo, kartais sumažėdavo, bet niekada iki galo nepraeidavo. Atsiradus sąnarių skausmams bei patinimams odos bėrimų žymiai sumažėjo, bet iki galo jie neišnyko. Marijampolės gydytojai reumatologai skyrė gydymą, bet jis nedavė jokių ilgalaikių teigiamų rezultatų, liga agresyviai ėjo pirmyn. Prasidėjo stuburo, kitų sąnarių skausmai, skaudėjo rankų pirštus, riešus bei daug kitų sąnarių, sutino keliai, tapo ypač sunku judėti, atsistoti nuo kėdės. Judėjimas tapo kančia. Kreipiausi į kitas gydimo įstaigas Kaune, netradicinės medicinos žinovus, bet vėl teko viskuo nusivilti. Praradau bet kokią viltį, kad kada nors galėsiu normaliai vaikščioti ar atsikratyti skausmo. Nuolat lankiausi pas gydytojus, bet rezultatai mane tik nuvildavo. Gyvenimas slydo iš mano rankų, sudužo visos svajonės.  Ėjo laikas, o liga vis stiprėjo, kai sukako 25 metai mano visi sąnariai buvo daugiau ar mažiau pažeisti ligos ir skaudėjo.  Nueiti šimtą metrų buvo tikras išbandymas. Rytinis sąnarių sustingimas trukdavo apie tris valandas, būdavo tiesiog nebepakeliami skausmai. Pamenu, per kambarį pereiti prireikdavo milžiniškos valios pastangų,sunku būdavo lipti laiptais, net dantų šepetėlį rankose nulaikyti sekėsi nekaip. Galiausiai net gulėt ar sėdėt jau negalėjau, nes nuolat skaudėjo kaklą, stuburą, šonkaulius, klubų sąnarius, buvo siaubinga. Tapau visiškai priklausomas nuo kitų žmonių pagalbos, nes pats net į parduotuvę nueiti jau negalėdavau, negalėdavau net batų pats apsiauti.  Liga toliau stiprėjo, gerdavau dvigubas dozes nuskausminamųjų vaistų, bet ir tie nelabai padėdavo. Be to dar atsirado gretutinė liga- kaulų osteoporozė. Gyvenimas tapo toks nebepakeliamas, kad mintys buvo vien apie savižudybę... Labiausiai buvo gaila tėvų, kuriems sūnaus skausmai buvo dar baisesni nei man pačiam..

Tačiau! 2005 metais sužinojau apie Lietuvoje taikomą naują gydymo būdą – biologinę terapiją. 2006-tų metų pabaigoje nuvykau į Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų reumatologijos skyrių.

Gerbiama profesorė I.Butrimienė įvertino mano padėtį ir suteikė naują viltį, kad dar nevėlu bandyt kažką pakeisti.

2007 metais buvo skirtas gydymas biologine terapija „Infliximab“ infuzija.

Aš niekada nepamiršiu to stebuklo, kurį tada patyriau, kai pabudau kitą dieną po vaistų sulašinimo.Tai buvo nenusakomas jausmas, tarsi kokiam sapne. Mano kūnas buvo jau kitoks, aš pajutau, kad nėra to baisaus, visa kaustančio, sustingimo bei to nuolatinio skausmo. Viskas buvo tiesiog žodžiais nenusakoma. Aš net maniau, kad sapnuoju. Pirmi žingsniai be skausmo, tai buvo kažkas nerealaus. Po vaistų sulašinimo tapau kitu žmogumi.

Po antros infuzijos mano sąnariai pradėjo atgauti lankstumą, galėjau vaikščioti be skausmų, aš pradėjau grįžti į gyvenimą.Šių vaistų dėka GERAI jaučiausi iki 2010 metų, bet tada po truputį pradėjo vėl grįžti skausmas, tiesa labai nedidelis. Minėtus vaistus pakeitė kiti biologinės terapijos vaistai „Adalimiumabas“, po kurių aš iki šiol jaučiuosi puikiai:  galiu vaikščioti, važinėti dviračiu, galiu mėgautis gyvenimu, kurio taip ilgai neturėjau. Aš net ketinu imtis verslo, apie kurį seniau net pagalvoti nedrįsau. Mano gyvenimas pasikeitė neatpažįstamai.

Už tai esu begalo dėkingas Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų reumatologijos skyriaus profesionaliems darbuotojams ir ypač Gerb.Profesorei I.Butrimienei, kuri mane gražino į gyvenimą.

 

Dabar, kai jau turiu didžiulę patirtį kovoje su liga, galiu pasakyti, kad viltis užgęsta paskutinė. Man ji neužgeso.

 

Arūnas Vilkaitis

Marijampolė

2014 m. kovas