Suderinti artritą su darbu nėra lengva. Ateina laikas, kai  kasdieniai su darbu susiję stresai ir įtampa pradeda atsiliepti sveikatai. Prisideda rūpestis, kad teks imti nedarbingumo pažymą, juolab kad neaišku,  ar viršininkas tikrai supranta, kas yra artritas...Juk apie artritą visi yra kažką girdėję, bet dauguma nežino  nieko tikro. Nuvykti į darbą – taip pat iššūkis, ypač jei tenka naudotis perpildytais autobusais ar troleibusais, ar keliauti tolimą kelią. Jeigu įranga darbe neatitinka neįgalaus žmogaus poreikių,  tai  irgi sekina energiją.

Kodėl  tuomet sergantieji artritu nenori prarasti darbo? Ne paslaptis, kad mūsų visuomenėje daug kam kyla klausimas: kodėl turintis negalią žmogus nori dirbti? Kodėl nepasitenkina gaunamomis socialinėmis išmokomis?

Apskritai žmonės dirba tiek dėl subjektyvių, tiek dėl objektyvių priežasčių. Dažniausiai jų yra trys: ekonominė (finansinis saugumas); tam tikri vaidmens šeimoje aspektai  (pavyzdžiui, nuobodulys, izoliacija), kurie skatina ieškoti alternatyvių laiko leidimo formų; tam tikros psichologinės reikmės: socialinės padėties, kontaktų ir saviraiškos poreikis, noras būti naudingu visuomenei. Amerikiečių psichologas A. Maslow  aprašė penkis pagrindinius žmogaus poreikius, kurie sudaro įžymiąją poreikių hierarchijos piramidę. Piramidės pamate – elementarūs fiziologiniai poreikiai, būtini organizmo gyvybei palaikyti. Tai – alkis, troškulys, miego poreikis ir kt. Patenkinus fiziologinius poreikius, kyla saugumo ir stabilumo poreikis– turėti stogą virš galvos, gyventi be grėsmių ir pan. Žmogui dar būdingas noras priklausyti grupei, poreikis mylėti ir būti mylimam, ir tai – jau aukštesnis priklausymo ir meilės poreikis. Savigarbos poreikis pakelia mus dar aukščiau poreikių hierarchijos laiptais, nes žmogui reikia jaustis pripažintam ir gerbiamam ir turėti už ką gerbti save patį. O aukščiausią poreikio formą A. Maslow pavadino savęs realizavimo poreikiu. Tai noras atskleisti savo gebėjimus ir įgyvendinti savo galimybes. Žinoma, galima ginčytis, ar poreikių eilė visuomet yra pastovi. Kartais žmonės badauja, keldami politinius reikalavimus, tačiau motyvacijos sampratai svarbi mintis, kad kai kurie poreikiai, kol jie nepatenkinti, yra svarbesni už kitus.

Klysta manantys, jog turinčių negalią žmonių poreikiai menkesni ar skurdesni. Tiesa tik ta, kad liga ar negalia apsunkina gyvenimą, pateikdama naujus iššūkius.  Štai, pavyzdžiui, fiziologiniai poreikiai  gali apimti ir poreikį  išmokti naudotis neįgaliojo rateliais, ar rūpintis asmenine higiena (juk sergant artritu net ir plaukus susišukuoti kartais būna nelengva!). Saugumas ir stabilumas taip pat yra labai svarbūs, nes dažnas sergantysis jau yra susitapatinęs su neįgaliojo vaidmeniu, nuo darbo atbaido pokyčių baimė, baimė prarasti socialines išmokas, lengvatas, ir į tai reikia atsižvelgti. Netgi turintys sunkią negalią žmonės turi didžiulį savigarbos poreikį, ir jie trokšta būti gerbiami kitų. Galiausiai, jei neįgalus asmuo sėkmingai įveikia gyvenimo sunkumus, ir jeigu kiti keturi poreikiai yra patenkinti, gal jo tikslas yra rasti  darbą, kuris atitiktų tikruosius savęs aktualizavimo interesus, būtų prasmingas, naujoviškas ir kūrybiškas.

Analizuojant turinčių negalią žmonių atsakymus, galima pastebėti, kad dirbti motyvuoja toli gražu ne tik perspektyva užsidirbti pinigų, kurie būtini tiek fiziologiniams, tiek saugumo poreikiams patenkinti. Darbas gali patenkinti ir kitus poreikius – tai būdas susipažinti, susirasti draugų ir patirti bendravimo džiaugsmą, užuot monotoniškai leidus dienas namuose „tarp keturių sienų“. Gerai atliktas darbas leidžia pajusti, kad esi vertas pagarbos, pagaliau dirbdamas gali atskleisti, realizuoti savo polinkius, talentus, ir tai – pinigais neįkainojamas darbo privalumas. Galima sakyti, kad išorinė motyvacija dirbti – tai ir materialinis paskatinimas, kartais – šeimos interesai, įvertinimas, pripažinimas ir, žinoma, socialinės garantijos. O vidinė motyvacija atsiskleidžia neiškart, bet tai ne mažiau svarbūs ir netgi labiau motyvuojantys dalykai – savarankiškumas, iššūkis,  bendravimas, saviraiška, savigarba, susidomėjimas veikla ir kt. Neįgalūs žmonės labiau pabrėžia išorines kliūtis dirbti: nepalanki visuomenės ir darbdavių nuomonė, darbo vietų trūkumas, netobuli įstatymai, nepritaikyta darbo vieta, artimųjų nerimas, transporto problemos, ne mažiau svarbu ir  baimė prarasti netekto darbingumo pensiją, lengvatas. Vidinės kliūtys, tokios kaip išsilavinimo stoka, mažas aktyvumas, baimė keistis, prarasti šalpos išmoks, nepasitikėjimas savo jėgomis, laikomos mažiau reikšmingomis.

Tyrimai rodo,  kaip svarbu yra dirbti, jei yra galimybė, bent dalį laiko. Žmonių, kurie ilgą laiką nebedirba ar kurie niekuomet nedirbo, sveikata prastesnė. Pastebėta, kad kuo ilgiau nedirbama dėl sveikatos, tuo mažesnė tikimybė sugrįžti į darbą. Darbas sukelia iššūkių, bet daugeliui žmonių darbas pagerina savijautą. Esant pakankamai paramai ir darbo vietos pritaikymui, artritas netrukdo įsidarbinti ir išsilaikyti darbe. Pvz., turintys darbą sergantieji osteoartritu rečiau jautė skausmą, negu nedirbantieji (Arthritis Care,  2005 m.). Kiti tyrimai rodo, kad darbas padeda geriau valdyti artrito simptomus. Dėl darbo išlaikant aktyvumą, padidėja mobilumas, savarankiškumas ir gyvenimo kokybė. Žinoma, gali tekti šviesti darbdavius, reikalauti pritaikymo, verta mokytis atsipalaiduoti ir pailsėti per trumpą darbo pertrauką, efektyviai organizuoti darbą, tartis dėl nepilnos darbo dienos, lankstaus grafiko ir t.t. Pasirengti darbui padeda ir Artrito savivaldos programos, kurias veda patys sergantieji artritu, nes įgūdžiai ir pasitikėjimas savimi sumažina stresą.

Tarptautiniu projektu „Pasiruošęs darbui“ (2010) buvo siekiama išsiaiškinti, kokių veiksmų gali imtis politikai ir darbdaviai, kad sergantiesiems kaulų ir raumenų sistemos ligomis užtikrintų darbingumo išlikimą, maksimaliai gerą gyvenimo ir darbo kokybę, darbo vietos išsaugojimą (sugrįžimą į darbą). Lietuvoje tarp darbingo amžiaus asmenų kaulų ir raumenų sistemos ligos yra antros pagal dažnį tarp negalią lemiančių priežasčių. Darbuotojai ir darbdaviai gali neteisingai suprasti, pernelyg sureikšminti kaulų ir raumenų sistemos ligas, bei jas įsivaizduoti kaip labai sunkias ir neįveikiamas. Daugelis kaulų ir raumenų ligomis sergančių darbuotojų, jei tik jiems suteikiama galimybė, darbui skiria visas savo jėgas. Jie neturi būti 100 proc. tinkami grįžti prie savo darbo, bet jei darbdavys pažiūrėtų į šią situaciją kiek plačiau ir suteiktų galimybę darbuotojui dirbti tokį darbą, kokį jis gali ir tuo metu geba atlikti, tai palengvintų sugrįžimą į darbą ir gebėjimą dirbti visu pajėgumu. Pvz., būtų puiku, jei gydytojas išrašytų  ne nedarbingumo, o darbingumo pažymą, kurioje nurodytų, kokio darbo darbuotojas gali imtis, turėdamas esamus negalavimus. Ši praktika jau taikoma Jungtinėje Karalystėje. Ir apskritai britai deklaruoja vienareikšmišką teigiamą darbo poveikį sveikatai: jis atneša pajamų, sukuria socialinę aplinką, suteikia tikslų ir prasmės. Viltį teikai vis labiau populiarėjantis biopsichosocialinio modelio taikymas, kuris turėtų užtikrinti darbuotojų, sergančių kaulų ir raumenų ligomis, išsilaikymą darbo rinkoje. Svarbi priemonė, padedant išsilaikyti darbo vietoje arba sugrįžti į darbą, tai visuomenės, sveikatos priežiūros specialistų bei darbdavių informavimas ir švietimas apie darbo naudą sveikatos priežiūrai ir atsistatymui  ir apie kiekvieno iš jų vaidmenį sugrįžtant į darbą. Įrodyta, kad darbas palankiai veikia sveikatą, gerovę ir atsistatymą po ligos.  Tiek sergantiems, tiek neįgaliesiems svarbu ne tik pajamos, bet ir pasitikėjimas savimi bei savigarba. O mūsų sveikata ir gerovė veikia žmones aplink mus, tad darbas gali būti naudingas šeimai ir bendruomenei.

Jeigu Jungtinėje Karalystėje ir kitose šalyse profesinė reabilitacija turi senas tradicijas, tai Lietuvoje tai palyginus nauja paslauga, kuria gali pasinaudoti turintys negalią darbingo amžiaus piliečiai. Remiantis Lietuvos Respublikos Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymu, profesinė reabilitacija – tai asmens darbingumo, profesinės kompetencijos bei pajėgumo dalyvauti darbo rinkoje atkūrimas arba didinimas ugdymo, socialinio, psichologinio, reabilitacijos ir kitomis poveikio priemonėmis. Profesinės reabilitacijos sistema Lietuvoje pradėta kurti tik XXI a.  Nuo 2002 m. kompleksinės reabilitacijos – medicininės, profesinės, socialinės paslaugas žmonėms, turintiems sunkią fizinę negalią, pradėjo teikti Valakupių reabilitacijos centras Vilniuje. Tai pirmasis centras šalyje, kuris tokiems asmenims teikia visą profesinės reabilitacijos turinį atitinkančias profesinės reabilitacijos paslaugas. Šiuo metu profesinės reabilitacijos paslaugas jau teikia 11 įstaigų visoje Lietuvoje. Šios paslaugos teikiamos asmenims, turintiems fizinę, jutimo (regos ir klausos), psichinę ir intelekto negalią. Lietuvoje sukurta teisinė bazė profesinei reabilitacijai, kuriamos metodikos profesinės reabilitacijos paslaugoms teikti pagal negalios pobūdį, auga ir profesinės reabilitacijos paslaugų poreikis, nes kasmet yra nustatoma daugiau negu 20 tūkst. naujų netekto darbingumo atvejų. Profesinės reabilitacijos tikslas – atkurti neįgaliųjų darbingumą ir didinti įsidarbinimo galimybes.

Pagal galiojančią tvarką nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys asmenys pirmiausia kreipiasi į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą (NDNT), kur jiems nustatomas profesinės reabilitacijos poreikis ir išduodama išvada dėl profesinės reabilitacijos paslaugų poreikio nustatymo. Teisės aktuose nustatyta tvarka asmuo kreipiasi į teritorinę darbo biržą pagal gyvenamąją vietą. Teritorinė darbo birža, suderinusi su asmeniu ir profesinės reabilitacijos paslaugas teikiančia įstaiga, išduoda jam profesinės reabilitacijos pažymėjimą bei siuntimą į profesinės reabilitacijos paslaugas teikiančią įstaigą. Asmenims, kurie dalyvauja profesinės reabilitacijos programoje, mokama profesinės reabilitacijos pašalpa.

Atvykus į profesinės reabilitacijos paslaugas teikiančią įstaigą, profesinės reabilitacijos programos (ciklo) turinį sudaro keturios paslaugos: 1) Profesinių gebėjimų įvertinimas. Tai asmens psichosocialinių profesinių savybių ir / ar funkcinio pajėgumo (fizinių savybių, reikalingų darbui); 2) Profesinis orientavimas ir konsultavimas. Tai asmens motyvacijos mokytis ir dirbti bei asmeninių savybių analizė, konsultavimas profesinio kryptingumo, tinkamumo, profesinės karjeros planavimo klausimais, informavimas apie profesinio mokymo ir įsidarbinimo galimybes, profesinių gebėjimų praktinis išbandymas, pagalba asmenims renkantis ar keičiant profesiją, atsižvelgiant į jų individualias savybes (interesus, gebėjimus, polinkius), konkrečių profesijų ypatumus bei mokymosi, studijų ir darbo galimybes;3) Profesinių gebėjimų atkūrimas arba naujų išugdymas. Tai prarastų savybių, reikalingų darbui, atkūrimas bei esamų, bet nepakankamų, savybių, reikalingų darbui, lavinimas ir / ar naujų savybių ugdymas socialinio, psichologinio, reabilitacijos, darbo imitavimo (profesinių gebėjimų atkūrimas ir / ar lavinimas, atkartojant realų darbo procesą naudojant atitinkamas priemones ir įrangą sukurtoje kuo artimesnėje realiai darbo vietai aplinkoje) bei kitomis poveikio priemonėmis, profesinis mokymas pagal formaliąsias ir neįgaliems asmenims adaptuotas darbo rinkos profesinio mokymo programas, teisės aktų nustatyta tvarka įregistruotas į Studijų ir mokymo programų registro Darbo rinkos profesinio mokymo dalį ar į Darbo rinkos neformaliojo profesinio mokymo programų sąvadą; 4) Pagalba įsidarbinant. Tai informacijos rinkimas apie situaciją darbo rinkoje ir jos analizė, galimos darbo vietos klientams paieška bei potencialių darbdavių paieška, tarpininkavimo paslaugos įdarbinant asmenis, darbo paieškos įgūdžių formavimas, darbdavių konsultavimas darbo vietos pritaikymo, įdarbinimo klausimais. Tad išsami ir nuosekli profesinės reabilitacijos programa padeda atsakyti į daugelį klausimų, nes su klientu dirba specialistų komanda: psichologai, socialiniai darbuotojai, kineziterapeutai, ergoetrapeutai, gydytojai ir kt. Susiorientuoti, suderinti savo norus, galimybes ir darbo rinkos poreikius padeda ir atvejo vadybininkai bei įdarbinimo vadybininkai. Galvojant apie tai, ką mokate, ką sugebate dirbti, nepamirškite, kad įgūdžiai, kuriuos įgijote sirgdami artritu – kantrybė, gebėjimas surasti komprosmisą, planavimas ir problemų sprendimas – tai jūsų stiprybės. Ko gero, atlikdammi kasdienius darbus, išmokote taikyti naujoviškus būdus. Daugumai darbdavių patrauklios tokios savybės, kurios rodo gebėjimą adaptuotis. Kodėl darbdaviai galėtų būti suinteresuoti priimti ar išlaikyti neįgalų darbuotoją? Tyrimai rodo, kad neįgalūs darbuotojai yra labiau prisirišę prie organizacijos ir  ilgiau joje išbūna; jie punktualesni ir padaro mažiau pravaikštų; dažnai darbdaviui labiau apsimoka išlaikyti susirgusį darbuotoją, negu priimti ir apmokyti naują.

Profesinė reabilitacija meta ne vieną iššūkį neįgaliam žmogui, nes čia nebetinka klientui labiau įprastas medicininės reabilitacijos modelis, kur iš kliento ar paciento nereikalaujama tiek daug aktyvumo ir atsakomybės, nes dalyvavimas profesinės reabilitacijos programoje labai susijęs su motyvacija keisti gyvenimo būdą. Daugelyje šalių profesinė reabilitacija yra tiesiog privaloma, tuo tarpu Lietuvoje dalyvauti ar nedalyvauti sprendžia pats asmuo, pasitaręs su gydytoju, artimaisiais. Daugiau informacijos apie profesinę reabilitaciją galima gauti pas savo šeimos gydytoją ar reumatologą, taip pat – interneto tinklalapiuose (Lietuvos darbo biržos, Valakupių reabilitacijos centro ir kt.).

                                                                                                                       

A.Maslow poreikių piramidė

 Parengė: Dr. R. Sargautytė